Statybvietėje, gamybos ceche ar logistikos sandėlyje rizika retai apsiriboja vienu akivaizdžiu pavojumi. Darbuotojas gali dirbti šalia judančių mechanizmų, būti veikiamas triukšmo, vibracijos, dulkių ar cheminių medžiagų, kelti sunkius krovinius, o dalį darbo atlikti aukštyje. Todėl profesinės rizikos vertinimas tokiose įmonėse negali būti formalus dokumentas, parengtas vien tam, kad jį būtų galima parodyti patikrinimo metu.

Lietuvoje darbdavys privalo organizuoti darbo vietų profesinės rizikos vertinimą. Jo tikslas yra nustatyti ir įvertinti esamą arba galimą riziką, ją pašalinti, o kai visiškai pašalinti neįmanoma, numatyti prevencijos priemones ir riziką kiek įmanoma sumažinti. Verslo požiūriu tai taip pat svarbu. Tinkamai organizuojama darbuotojų sauga ir sveikata turėtų būti vertinama ne vien kaip teisės aktų reikalavimas, bet ir kaip investicija į mažesnę nelaimingų atsitikimų, gamybinių traumų bei neplanuotų prastovų riziką.

Pirmas žingsnis – įvertinti realią darbo vietą

Profesinės rizikos vertinimą verta pradėti ne nuo dokumentų pildymo, o nuo konkretaus darbo proceso. Reikia pereiti visą darbuotojo darbo ciklą: nuo atėjimo į darbo vietą ir įrenginių paruošimo iki gamybos, krovos, techninės priežiūros, valymo ar remonto darbų.

Svarbu vertinti ne tik įprastą darbo režimą. Nemažai pavojingų situacijų atsiranda tada, kai įrenginys užstringa, reikia pakeisti detalę, išvalyti mechanizmą, pašalinti gedimą arba atlikti darbą nestandartinėmis sąlygomis.

Gamyboje ypatingo dėmesio reikalauja judančios įrenginių dalys, transportavimo linijos, presai, pjovimo ir kėlimo įranga. Statybose rizika dažnai susijusi su darbu aukštyje, krentančiais daiktais, laikinais elektros tinklais, mechanizmais, tranšėjomis ir nuolat besikeičiančia darbo aplinka. Logistikoje reikia vertinti krautuvų judėjimą, pėsčiųjų ir technikos srautų susikirtimą, krovinių kritimo bei rankinio krovinių tvarkymo riziką.

VDI pabrėžia, kad darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, o naudojamos darbo priemonės būtų techniškai tvarkingos ir darbuotojas negalėtų lengvai patekti į pavojingas judančių mechanizmų zonas.

Fizinių ir fizikinių rizikos veiksnių identifikavimas

Didelės rizikos sektoriuose pirmiausia pastebimi fiziniai pavojai. Tai gali būti judantys mechanizmai, transporto priemonės, krentantys daiktai, neapsaugotos angos, nestabilios konstrukcijos, aštrūs paviršiai, elektros įrenginiai, kėlimo technika ar pavojus paslysti ir nukristi.

Tačiau nereikėtų pamiršti ir fizikinių veiksnių: triukšmo, vibracijos, mikroklimato, apšvietimo, elektromagnetinių laukų ar optinės spinduliuotės. Lietuvos profesinės rizikos vertinimo nuostatuose fiziniai ir fizikiniai veiksniai atskiriami, todėl įmonėje turi būti įvertinti abu šių pavojų tipai.

Praktiškai tai reiškia, kad vien vadovo pastebėjimo, jog ceche „triukšminga“, nepakanka. Kai būtina, atliekami matavimai ir nustatoma, ar darbuotojo patiriamas poveikis neviršija nustatytų ribinių verčių.

Cheminiai veiksniai – ne tik chemijos pramonės problema

Cheminė rizika aktuali gerokai platesniam verslų ratui, nei kartais manoma. Statybose naudojami dažai, klijai, tirpikliai, montavimo medžiagos ir įvairūs mišiniai. Gamybos įmonėse darbuotojai gali susidurti su tepalais, valikliais, dulkėmis, dūmais, aerozoliais ar technologinių procesų metu susidarančiomis medžiagomis.

Vertinant tokią riziką reikia nustatyti, kokios medžiagos naudojamos, kaip jos patenka į darbo aplinką, kiek laiko darbuotojas gali būti veikiamas ir kokiu būdu medžiaga gali patekti į organizmą. Svarbūs ir naudojamų cheminių medžiagų saugos duomenų lapai.

Vien respiratoriaus išdavimas problemos neišsprendžia. Pirmiausia reikia įvertinti, ar pavojingos medžiagos galima atsisakyti, ją pakeisti mažiau pavojinga, izoliuoti procesą arba įrengti tinkamą vietinį nutraukimą bei ventiliaciją.

Biologiniai veiksniai gali būti ir logistikoje bei gamyboje

Biologinė rizika paprastai siejama su sveikatos priežiūra ar laboratorijomis, tačiau ji gali atsirasti ir atliekų tvarkymo, maisto gamybos, žemės ūkio, sandėliavimo, nuotekų tvarkymo bei kitose veiklose.

Profesinės rizikos vertinimo nuostatuose biologiniais veiksniais laikomi mikroorganizmai, ląstelių kultūros ir žmogaus endoparazitai, galintys sukelti infekciją, alergiją ar apsinuodijimą.

Todėl rizikos vertintojas turi žiūrėti ne tik į tai, kas įmonėje naudojama sąmoningai, bet ir į tai, kas gali atsirasti dėl darbo aplinkos, žaliavų, atliekų ar technologinio proceso.

Rizika nustatyta. Kas toliau?

Dažna klaida – manyti, kad atlikus rizikos vertinimą darbas baigtas. Iš tikrųjų vertinimas tik parodo, kur reikia veikti.

Prevencinių priemonių planą tikslinga sudaryti pagal aiškią prioritetų seką. Pirmiausia siekiama pavojų pašalinti. Jei to padaryti neįmanoma, galima keisti pavojingą technologiją, medžiagą ar procesą saugesniu. Toliau diegiamos techninės ir kolektyvinės apsaugos priemonės: apsauginiai atitvarai, blokavimo sistemos, ventiliacija, apsauga nuo kritimo, pėsčiųjų ir transporto srautų atskyrimas.

Po to taikomos organizacinės priemonės: darbo procedūros, pavojingų zonų kontrolė, darbuotojų mokymas, ženklinimas, darbų leidimų sistema, darbo ir poilsio režimo organizavimas.

Kiekvienai priemonei pravartu paskirti atsakingą asmenį, terminą ir numatyti, kaip bus patikrinta, ar priemonė iš tikrųjų sumažino riziką.

AAP yra paskutinė, o ne pirmoji gynybos linija

Šalmai, apsauginiai akiniai, pirštinės, respiratoriai, klausos apsaugos priemonės, speciali avalynė ar kritimo sulaikymo sistemos yra būtinos daugelyje darbų. Tačiau asmeninės apsaugos priemonės (AAP) neturėtų tapti patogia alternatyva techniniams sprendimams.

Lietuvoje galioja principas, kad pirmiausia turi būti taikomos kolektyvinės apsaugos priemonės. Jei jos neužtikrina pakankamos darbuotojų apsaugos, darbuotojams išduodamos pagal konkrečius rizikos veiksnius parinktos AAP. Jos turi būti tinkamos konkrečiam darbui, patogios ir pačios nesukelti papildomo pavojaus.

Statybvietėse galioja ir konkretesni reikalavimai. VDI nurodo, kad statybvietėse privaloma dėvėti šalmus su apsauginiu dirželiu, ryškiaspalves liemenes arba viršutinius drabužius bei nuo pado pradūrimo ir daiktų užkritimo apsaugančią avalynę, jei profesinės rizikos vertinimo rezultatai nenustato kitaip.

Svarbu ne tik AAP nupirkti. Įmonė turi pasirūpinti tinkamu jų parinkimu, naudojimu, laikymu, valymu, tikrinimu ir keitimu.

Rizikos vertinimas nėra vienkartinis projektas

Gamybos įmonė nusiperka naujas stakles. Sandėlyje pakeičiamas prekių judėjimo procesas. Statybvietėje pradedamas naujas darbų etapas. Pradedama naudoti kita cheminė medžiaga. Įvyksta nelaimingas atsitikimas. Visais tokiais atvejais ankstesnis rizikos vertinimas gali nebeatspindėti realios situacijos.

VDI kontroliniuose klausimynuose profesinės rizikos vertinimas taip pat traktuojamas kaip nuolatinis procesas, kurį reikia peržiūrėti pasikeitus darbo sąlygoms, aplinkai ar darbo pobūdžiui, įvykus nelaimingam atsitikimui ar pasikeitus saugos reikalavimams.

Tai ypač aktualu statybose, kur darbo vieta iš esmės keičiasi kartu su statomu objektu. Vakar didžiausia rizika galėjo būti žemės darbai, šiandien – darbas aukštyje, o po mėnesio – elektros instaliacijos ar apdailos darbai.

Darbuotojai turi dalyvauti, o ne tik pasirašyti

Profesinės rizikos vertinimas bus gerokai tikslesnis, jeigu jame dalyvaus žmonės, kurie konkretų darbą atlieka kiekvieną dieną. Operatorius dažnai geriau nei administracijos darbuotojas žino, kada įrenginys stringa. Krautuvo vairuotojas mato pavojingas sandėlio vietas. Statybininkas žino, kur konkrečiame objekte apsaugos priemonės praktiškai neveikia taip, kaip buvo numatyta plane.

VDI kontroliniuose dokumentuose taip pat vertinama, ar darbuotojams ir jų atstovams sudaroma galimybė dalyvauti rizikos vertinime bei susipažinti su jo rezultatais ir prevencinių priemonių planais.

Todėl darbuotojų sauga ir sveikata turėtų būti integruota į kasdienį gamybos valdymą, o ne palikta vien saugos specialistui. Meistrai, padalinių vadovai ir darbuotojai turi gebėti pastebėti pavojų ir turėti aiškų būdą apie jį pranešti.

Saugumas turi būti vertinamas kaip verslo procesas

Didelės rizikos sektoriuje nelaimingas atsitikimas gali reikšti ne tik sužalotą darbuotoją. Sustabdytas įrenginys ar darbų etapas, tyrimas, darbuotojų nedarbingumas, projekto vėlavimas, papildomas vadovų laikas ir sutrikęs gamybos grafikas verslui taip pat turi kainą.

Todėl darbuotojų sauga ir sveikata yra investicija į veiklos tęstinumą. Kuo anksčiau pavojus nustatomas ir pašalinamas, tuo mažesnė tikimybė, kad įmonė už jį sumokės prastovomis, traumomis ar sutrikdytais projektais.

Profesinės rizikos vertinimo dokumentas pats savaime darbuotojo neapsaugo. Vertę sukuria tai, kas padaroma po vertinimo: pašalintas pavojingas procesas, įrengtas atitvaras, pakeista medžiaga, atskirtas transporto srautas, sutvarkyta ventiliacija, parinktos tinkamos AAP ir darbuotojas, kuris žino ne tik ką privalo daryti, bet ir kodėl.