Paskutiniu metu vis dažniau aplink girdžiu: „Pradėjau lankyti kalanetiką“, „Atradau gimnastiką – nerealus jausmas!“, „Negalėjau patikėt, kad tiek daug išspaudi iš tokio lėto judesio“. Ir tada pasimeti – palauk, gimnastika? Kaip mokykloj? Ant kilimėlio ir su kuprine? O kalanetika? Skamba kaip dieta iš 90-ųjų. Bet ne. Viskas kur kas įdomiau.

Šitos sporto šakos, kurios kažkada atrodė senoviškos ar nuobodžios, dabar grįžta su trenksmu. Bet ne dėl nostalgijos. O dėl labai realių priežasčių, susijusių su tuo, kaip šiandien jaučiamės, gyvenam ir judam. Ar tiksliau – nejaučiam, nejudam ir perdegam.

Kas išvis ta kalanetika?

Pradėkim nuo šios keistos pavadinimo. Kalanetika – tai fizinių pratimų sistema, atsiradusi dar XX amžiaus viduryje. Jos autorė – Callan Pinckney, balerina, kuri dėl sveikatos problemų sukūrė švelnią, bet labai veiksmingą treniruotę. Ir čia tas įdomumas: judesiai mažyčiai, lėti, atrodo, kad darai beveik nieko. Bet po 10 minučių – dega viskas.

Skamba paradoksaliai, tiesa? Dabar, kai visi stumia į „high intensity“, prakaito balas ir „no pain – no gain“ mentalitetą, žmonės ima ieškoti priešingybės. Lėto, gilaus, bet efektyvaus būdo pajudėti. Ir tada – bam – kalanetika.

Gimnastika – ne tik vaikams

Gimnastika visada buvo sportas, kurio žmonės prisibijojo. Atrodo, reikalauja akrobatinių sugebėjimų, lankstumo, jėgos. Ir taip – profesionaliam lygyje tai tikra atskira visata. Bet čia kalbam ne apie olimpinius standartus. Kalbam apie gimnastiką, kaip bazinių judesių, koordinacijos, pusiausvyros lavinimą. Kaip kūno kontrolės mokyklą.

Dabar atsiranda vis daugiau užsiėmimų, kur gimnastika pritaikoma suaugusiems – be salto, bet su labai protingai sukurtais judesiais, kurie moko jausti savo kūną. Po sėdėjimo prie kompo 8 valandas – skamba kaip terapija.

Kodėl tai dabar veikia?

Vienas žodis: ekranai. Mūsų kūnai per dieną juda maždaug tiek pat, kiek šaldytuvas. Ir ne, pasivaikščiojimas iki mikrobangės nesiskaito. Kai kūnas nenaudojamas, jis išsigimsta. Raumenys susitraukia, stuburas pradeda skųstis, o psichika ima raitytis iš streso.

Ir štai čia įžengia šitos „minkštesnės“ sporto šakos. Jos neperkrauna. Ne traumuoja. Net ne konkurencinės. Jokio „kas daugiau padarys atsispaudimų“. Tik tu, tavo kvėpavimas ir jausmas, kad vėl tampi savimi. Lyg nusipraustum iš vidaus.

Beje, įdomu tai, kad lėtąsias sporto šakas vis dažniau renkasi ir tie, kurie šiaip jau mėgsta veiklas su azarto prieskoniu – pavyzdžiui, tokias kaip statymai. Nes viskam gyvenime turi būti balansas. Vieni dalykai mus įtempia, kiti – nuramina.

Mažiau triukšmo – daugiau esmės

Dar viena priežastis – vis labiau vengiame triukšmingos, hiperenergingos aplinkos. Triukšmas sporto salėse, šviesos, stumdymasis grupinėse treniruotėse – ne visiems. Kalanetika ar gimnastika – tai ramybė. Lėta muzika, susikaupimas, mažesnės grupės. Intymiau. Jautriau. Ir svarbiausia – efektyviau, nei daug kas galvoja.

Beje, jeigu kada bandėt kalanetikos treniruotę, žinot, kad raumenys drebės kaip želė, nors tik laikysit koją ore. O paskui – tas subtilus, bet labai malonus raumenų „atsibudimas“. Kaip po masažo, tik geriau.

Ir tai nėra kažkokia mados banga. Internete vis daugiau turinio apie tokio tipo treniruotes, žmonės dalinasi atradimais – kaip jų savijauta pagerėjo vos per kelias savaites. Net tarp vaizdo įrašų, kur dominuoja intensyvūs sportai, vis dažniau rasi ir lėtesnius, sąmoningus judesius. 

Pasaulis pavargo nuo greičio

Ir čia gal esmė. Mes pavargom. Nuo lėkimo, palyginimų, lūkesčių. Tad kai atsiranda sportas, kuris sako: „Tu esi geras ir vertingas toks, koks esi – tik pajudėk švelniai, pajaus save“, – mes pradedam klausytis. Pradedam norėti ne bėgti nuo savo kūno, bet jį susigrąžinti.

Todėl ir sparčiai populiarėja tokie „tylūs“ sportai. Nes jie mums primena – sportas nėra bausmė už suvalgytą bandelę. Sportas gali būti meilės forma. Meilės sau.

Ir jei dar nebandėt – gal laikas išjungti telefoną, atsistoti prie kilimėlio ir pabandyti tą keistą žodį – kalanetika. Arba atsiversti prisiminimus apie gimnastiką. Ne tam, kad būtumėt geresni. Tam, kad būtumėt.